Būna ir šitaip

Pirmadienis yra pati geriausia mėnesio diena. Šimtu procentų. Ir Sokratas yra kažkoks Šapranauskas, nes sudirbinėja visus. O vieną naktį, brolis kai miegojo, tai sakė taip tyliai ir gailiai gailiai: “Duokit duonos…” Ir šiaip faina, kad mūsų tiek daug, nes va pvz penkios pirkom submarinų, o V sakė nereik, paskui persigalvojo, bet jau mes grįžinėjom, tai sumetėm jai po gabaliuką. O užužvakar man pasipiršo troleibuse, žiedas buvo nuo butelio nuimtas, bet juk ne piniguose laimė. Mano pirmoji besteleriu tapsianti knyga bus apie nuotykius troleibusuose, greičiausiai ji bus ne vaikam, nes vaikų aš nemėgstu. Bet šiaip daug ką mėgstu. Submarinus, duoną. Gaila, kad parduotuvės nedirba. Gurrrrr, pasakė jis, ir gavo niuksą, kad daugiau nedarytų man sarmatos nei namie, nei viešumoj. Viešumoj ypač, per egzaminą kokį, kai paskui reikia dar pasistengt visaip pakraipyt kėdę iki girgždėjimo, kad niekas nesuprastų, kad kažkas vėl pusryčių nespėjo. Man ką tik liepė eit nusiplaut tą kaukę nuo veido, nes nukris veidas, jei dar palaikysiu, ir kapišoną tada galėsiu segtis iš priekio. Gurr.

Rodyk draugams

Horoskopas raššššššo, kad ššššššį mėnesį, norint pritraukti pinigus, svarstyklės turėtų kartoti garsą ŠŠŠŠŠŠŠŠ. (tokioj geroj geroj knygutėj, kur metams į priekį net sudarytas valgiaraštis, kad sėkmė tavęs neaplenktų).

Dabar bandysiu pasinaudoti paveiksliukų įdėjimo funkcija, nes turiu čia patalpinti tuos nuostabius gyvūnus, kurių man būtinai reikia. Taigi:

Šis gyvūnas vadinasi Blobfish (vadinasi, reikėtų akvariumo). Jis man patinka, nes primena tėvą želės pavidalu. Beje, žmonės sako, kad aš labai panaši į tėvelį :)

O čia yra toks Proboscis Monkey. Simpatiškas:) Ir išvis, bezdžionės yra tokie puikūs padarai, kad tikiuosi kadanors mano vaikai jas augins (pati tai nenoriu, nes perdaug atsakomybės).

Star - Nosed Mole. Nuostabus. Labiausiai turbūt dėl to, kad, kai mano kambariokė pamatė šį paveiksliuką, labai rėkė: “patrauk greičiau tą šikną, patrauk patrauk!!!” Visai kaip iš to seno ir gal jau net pamiršto anekdoto, čia jo toks veidas, ne užpakalis :)

Na ir mano mylimiausias Pokemonas - Axalot.

O čia toks kitas gyvūnas, kuriam akvariumo nereikia, nes jis turi knatą (yra degus). Ir jo įsigyjinėti man nebereikės, nes aš jau jį turiu. Ir vis tiek neįmanoma neapsidžiaugti, kai prie visų moteriškaitiškų blizgučių ir buteliukų dovanų gauni ir tokį daiktą.

BABAIGA.

Rodyk draugams

Ką tik supratau keletą svarbiausių pasaulyje dalykų. Galiu papasakot?

A) Kaip populiari muzika tampa pati populiariausia: reikia kokį Rihanos Lietsargį paleisti per radiją maždaug per Valentino dieną. Tada visos mergaitės ir visi berniukai myli myli, ir klauso tokios dainos. Po kažkiektais laiko jie tampa išsiskyrėliais ir paskui klauso tos pačios dainos daug dag kartų, nes jinai primena jį/ją, ir ir ir tada ta daina tampa vėl pati populiariausia pasaulyje, o gal net ir ne tik jame. Labai geras komercinis / bezninis / verslinis žingsnis tokias dainas į eterį paleisti tada kai žmonės eina mylėt, nu bet Atsiprašau, prie ko čia aš? kodėl kažkas turi klausyt savo kambariokių įsimylėjimus primenančias dainas jau koks nežinau gal tūkstantis trisdešimtdešimtą kartą. aš gal irgi taip padaryčiau, bet tai kad mano kolonėlės, kai padedi jas toj pusėj, kad gerai girdėtųsi, pradeda gaudyti lenkų radiją. vel - nia - va:) Um um umbarelaaa. Tai, kai jau leisiu savo albumą, tai mėgstamiausią dainą (kalėdinis beatboxas - tū čy tū tū čy tū šy gliorija gliorija tū tū čy tatatatata dominus gliorija tu tu bum) būtinai transliuos per Valentino dieną, vidurnaktį, per pilnatį, žvakių šviesoj (dabar žvakių šviesos per radiją padaryti dar neina, bet ateity, dar prieš mus užkariaujant robotams, tai bus įmanoma).

A nosinė) Turėtų būt toksai įstatymas, kad būtų atjungtas internetas kažkur iki sausio 21 dienos 13 valandos, nu arba minimum bent jau tuo metu per skypę pradėtų plisti internetą užbaninantys virusai. Tarp kitko, jeigu kas tokį turit, tai laukiu (čia skype vardo neskelbsiu, nes paskui pradės eit man į kompiuterį reklamos apie viagrą iš natūralaus lino pluošto ir gailestingi laiškai, kaip ten kokiai zosei išaugo ant galvos papas, ir dabar jai reikia aukot daug pinigų operacijai; susitarsime per AŽ). Tai va. Šiaip jau vel - nie - va, jeigu ką.

Ž) einu įsipilti dar vieną puodelė jogurto.

sudievu. daug visiems laimės. kiek an žemės akmenukų.

Rodyk draugams

Gyvenu krūvoje. Popierių, kavos puodelių, knygų, tušinukų, popierių, popierių. Tik, gaila, nepasakyčiau, kad krūvos augimas proporcingas mano žinių augimui. Pasikliausiu senu geru metodu: mokytis, laiko likus viena valanda mažiau, nei jo reikia. Toks koncentratas geriau, nes nėra laiko dešimt kartų eit pavalgyti, pasivaikščioti, pažiovauti. O krūva, beje, turi savų privalumų (viskas po ranka ar po koja; be to, tai įrodymas, kad gyveni tikrai savarankiškai - niekas neprieštarauja dėl netvarkos, o dar galima ir išmąstyti, jog tai kažkokia bohema). Ir krūva yra užkrečiama. Ne dėl to, kad prieš Kalėdas viskas tampa manijom, infekcijom ir užkrečiamybėm. Tikriausiai dėl jos paprasto naudojimo ir universalumo - tinkamumo bet kuriam vartotojui. Tiesa, vartotojo sąvoka tampa labai juokinga, prisiminus kažkurios klasės biologijos kursą apie vartotojus ir gamintojus bei (ne)susiejus jį su dažniausiai internetuose randamais vartotojais. O gal čia ta gamta tokia juokinga, dvidešimtpirmame amžiuje išmokusi gyventi ir internete. Gal.

Ne į temą, bet į tą pačią nuotaiką: Kalėdų senelio paprašiau dujų balionėlio. Nes gyventi pasidarė visai smagu (ne dėl tos krūvos, o šiaip), o nuotykių pakanka ir savo pačios iniciuotų.

Ir dar. (į temą)

Antra krūva auga mano galvoje, ten visokie linkėjimai. Nieko nepadarysi, bus sentimentalios Kalėdos. O gal tiesiog švelnios. Tikriausiai taip ir turi būti. Tikriausiai, taip ir gerai:)

——

Žodį “Kalėdos” pavartojau tris kartus. Matyt, jau tkrai beveik šventės.

Rodyk draugams

Jei ignoruočiau tuos du kartoninius arkliukus, sakyčiau, kad mano kambario sienos yra baltos. Po teisybei, ir tuos arkliukus pasikabinau tik todėl, kad per daug įžūlu tiek laiko nieko nepasikabinus gyvent. Sako (net ir rašo) – atėjus į žmogaus namus, pamatai, kas jis per vienas. Tie visi paveiksliukai, atvirutės, portretai ir dalykėliai kalba patys už save. O pas mane tuščia. Tik šiukšlių kibiras pilnas praėjusių dienų nuveiktinų darbų sąrašų (skausmingas įprotis).

Tas pats ir su visomis anketomis, CV rašymais – baisu pasakot, koks sau atrodai esantis, nes tie nepaukštiški žodžiai neišskrenda, o pasilieka ir reikalauja pateisinimo. Pasisakai, kad esi linksmas, tai ir kukuok džiugiai, kai per Kūčias lotynų kalbos (curvus et nacus) egzaminą eini laikyt. Iš viso, man įdomu, kodėl tie, kurie sako, kad yra „linksmi, daugiški ir komunikabilūs“ tokie yra. Tiesa, jeigu būčiau koks darbdavys, tokių darban nepriimčiau. Kažkas su jais negerai. Valytojos neturi būti linksmos ir komunikabilios.

Sunku šitam pasauly išvaidint kažką, kuo nesi. Bet kartais vistiek pabandom. Miegojimas autobuse ir Palangos paplūdimy tuo ir yra suktas, kad atsiskleidžia bandoma padaryt apgavystė. Tą akimirką, kai pašoki pažadintas kaimynų braškinamų maišiukų, ir krūpteli, kartais dar su kokia įdomesne fraze burnoje, staiga susivoki, kad susimovei – visi suprato, jog ne šiaip sau užsimerkęs kerksojai, jog miegojai.

Laikas keičia žmogų, bet viskas lieka maždaug taip, kaip ir ankčiau. Atsikartojantys motyvai. Mokykloj valgydavau bonbonkes ir vis įsipjaudavau į liežuvį. Apstojau. Tai dabar su lapu vis pirštą įsipjaunu. Marijampolėj gyvenau prie mūsų bokšto – cukraus fabriko, čia gyvenu prie televizijos bokšto. Jei gyvenčiau Klaipėdoj, tai turbūt pro langą matyčiau švyturį. O žmones, tokius, kokių reikia, kažkaip galima surasti bet kur:) Ne, nebūna taip, kad „susitikus atrodė, lyg pažinotume vienas kitą visą gyvenimą“. Būna kitaip. Patinka, kai gali ištisas valandas nešnekėt apie save. Bet kažkoks dalykėlis yra, pagal kurį draugą pažinsi:)

Kai buvau maža ir lygiai taip kaip ir dabar nežinojau, kas būsiu, kai užaugsiu, tai sakydavau, kad būsiu geras žmogus. Nežinau, ar pavyko. Bet per šventes vis kas nors palinki būti savimi. Tai ir būnu. Būsiu, kol pradės linkėti džiaugsmo, sveikatos ir pinigų.

Rodyk draugams

Manau, kad tai labai reikšmingas dalykas, ir, nepaisant to, kad likusiems darbams parašyti reikia 2 x 4 = 8 valandų, o iki rytojaus 11 valandos liko 11 valandų ir 9 minutės, vistiek galvoju, kad reikia čia jį aprašyti. Vakar, kaip senais (gerais) laikais, nesusiturėjau ir nuėjau į tėviškėlės šokius. Ir štai pagaliau pirmą kartą gyvenime kažkas pasiūlė man į galvą duot. Sėdžiu sėžiu (nes jau kiek galima šokt), ateina tokios dvi Patelės, kažko smarkiai pavalgę (pas mus madoj ratukai) ir sako: Tramdyk mergužėle savo žvilgsnį, nes gyva namo negrįyši. Sakau - mano toks veidas, tai ką man daryt?Ir štai tada Patelės tigriukės labai jau supyko. Aš kadangi tokiose situacijose būt nepratus, tai nežinojau, ką čia sakyt, ir kai dar paskui prasidėjo visokie “Kas tau nepatinka? Mergužėle nebežiūrėsi taip daugiau…” tai pasakiau, ką sugalvojau: aš žiūrėjau iš tikro, nes tu labai į tokią Stasę panaši. Mes kartais kartu dailės ir choro nelankėm? Va po šito jos ėjo rinkt skustagalvių ir tikgriukių armiją. Nelabai buvo linksma, todėl armiją draugai surinko ir man. Nemažą visai. Kai pasibaigė balius, išėjau į lauką, įlipau į taksą ir išvažiavau namo. Ką žinau. O gal būtume laimėję?

Iš tikro, nieko čia įspūdingo. Bet vis šis bei tas bei anas. Noriu pasakyt, kad aš kare nebuvau, tai man ir čia jau įvykis.

Rodyk draugams

Man labai patinka tokie savaitgaliai. Kai nieko gero nesitiki, iš tikro, nieko gero ir neįvyksta, o kažkaip vistiek labai smagu būna. Va, kad ir tas eglutės padegimas: nu gerai, sakykim, aš esu gal iš kokios provincijos, ir tiek žmonių vienoj vietoj nesu mačius. Ir šiaip, toks jausmas, kaip į karą eit - visi (ta prasme, visi pasaulio žmonės, nes tiek jų ten turbūt ir buvo) ta pačia kryptim eina, rėkia visaip, mušasi. Smagu (nes į galvą negavau). Arba, kad ir ta vieta, kur buvau panktadienį - dvi valandas beveik jau verkiau, kad nuėjau, o paskui supratau, ką reikia daryt su tokia muzika (labai kratytis) ir labai ilgai tą ir dariau, ryte galvą paskaudo paskaudo, bet tai smagu, kad kažkokią įvairovę lankomų klubų ir šokamos muzikos (atseit metal on metal) pasidariau.

Šiandien yra labai radininga diena, ir aš radau:

- kažkokią atvirutę (bet gražią) po lempa (man užrašė ir paliko G. prieš išvažiuojant).

- nešvarias kojines švarių kojinių maišiuky.

- klaidų tam darbe, kurį jau atidaviau.

- du tarakonus. (paskui pasidariau seklys, išaiškinau viską kaltininkui nesitvarkymo, labai greitai pakentėjau, kol ant manęs pyksta, ir tada jau vėl draugavom).

- laiko pasidaryt kažkam panašaus į manikiūrą.

- negaliu patikėt, bet aš vėl radau kažkokių pinigų kišeniuj (tikrai ne mano, ir niekas neprisipažįsta) ir dar žiebtuvėlį.

- didelį didelį krepšį traškučių už 3.99 (maximoj)

-  katalogą kompe su keliais filmais ir muzika (pasirodo, ten brolis rugpjūčio mėnesį įkėlė)

- 2 praleistus skambučius.

- sutaisytą dušą (?!)

Jau papasakojau. Dar šiandien be to buvo mano eilė valgyt šakaladuką iš to advento kalendoriaus, ir dar mes darėm šaltibarščių ir kažkaip šeimyniškai valgėm, nors iš tikro tai visai mes ne šeimyna. Ai. Tiesa. Kas nori užaugęs būt šviesaforu? Čia prie manęs yra tokia didelė gatvė, ir man visai nesiseka ją pereit.

Rytoj reikia kažkaip padaryt, kad pasikalbėt su mėgstamiausiu nepažįstamuoju iš stotelės, nes jau atsibodo tik žiūrėt.

Labanakt.

Rodyk draugams

Galiu pasakyti nedaug. Ir liūdnai. Du dalykai, kurie lyg ir priklauso nuo manęs, lyg ir ne. Kurie pasiseka pusiau atsitiktinai, o, kai stengiuosi ir planuoju, dažnai slenkasi tolyn nuo manęs. Ir kai labai siaubingai norisi, kad viskas būtų gerai, nebūna nieko. Belieka tada eit žiūrėti serialų. Rašymas ir vyrai/vaikinai.

 Liūdniausia yra tai, kad nors su pirmuoju dalyku dabar nuostabiai ir iuosi į priekį, žinau, kad turiu baigti, turiu pasilaidoti visas naivias svajones (o naivias svajones ir yra sunkiausia sugrūsti į karstą – jos per didelės ir per vaikiškos, pusiau nemirtingos kažkokios), nes nieko gero iš to nebus. Aš greičiausiai tik išprotėsiu, tik nusipirksiu ilgą čigonišką sijoną, tik į draugus kreipsiuosi iškraipytais vardais, tik susikursiu nematomų draugų, kurių vardų nereikės iškraipyti, nes jie ir taip bus nenormalūs, tik išsėdėsiu duobę vienoje skaityklos kėdėje, o kai pamatysiu kąnors ten sėdint, žudysiu žvilgsniais, gal net ir žodžiais, tik susisuksiu kuodą ir nusipirksiu žiurkėną, tik sėdėsiu „Suokalby“ ir šnekėsiu tom visom dabar vos girdėtom, o tada jau kiauriai persmelkusiomis, mintinai mokamomis pavardėmis. Vieną dieną atsidursiu televizoriuj, pakomentuosiu kokią nuobodžią kultūrinę aktualiją. Klausysiu Lietuvos radijo. Vieną dieną veidrodis atsisakys rodyti mano atvaizdą, nes jam bus nuobodu. Ir tada aš išnyksiu. Gyvensiu rūsyje su vėžliukais ninzėm, rašysiu tas visas nesąmones, pinigus aukosiu Almos Adamkienės Gėrio fondui ir Bėdų Turguj, valgysiu hematogenus ir gersiu tas  kažkokias grūdų želmenų sultis. Skaudžiai reaguosiu į gausią kritiką ir niekada nebeapsipirkinėsiu garniūnuose. O po penkiasdešimt metų manęs galbūt net neįtrauks į šiuolaikinių literatūros tendencijų kurso programą. Todėl reikia sustoti. Publikuotis. Svajoti. Plėsti jau ir taip platų rašytojišką pažinčių ratą. Ir neapleisti kitų pasaulietiškų (ar nelabai) gyvenimo sričių.

Ir dar galiu pasakyti, kad šiemet ir vėl Kalėdoms nebus jokių širdukių, valentinų ir taip toliau. (Čia ta antroji sritis). Čia jau aš išvis mažai ką galiu pasakyt. Nesupratau ir nesuprasiu (jų). Ir to, kodėl kartais viskas būna taip gerai, o kartais – va kaip dabar. O, atrodytų, tiek prišnekėta, tiek filmų ir laidų padaryta, tiek knygų pristatyta, tiek prigyventa – o šitoj srity vistiek vien komplikacijos (mylint) ir simptomai (įsimylint).

Ir liūdna. Nes. Rašyt nereikia (o noriu), o vyro reikia (o noriu). Rašau, ir jo nėra.

Rodyk draugams

Man labai liūdna, kai žmonės man neužmoka už mano darbą. Žiauriai liūdna. Taip liūdna, kad gal net kokią keiksmažodžių enciklopediją iš savo tokių liūdnybių metu keiksmažodžių sferoj padidėjusio išprusimo galėčiau išleist. Bet neleisčiau. Nes ir už ją niekas nesumokėtų. Šūdas, ką aš galiu pasakyt. Nebus, vaikai, Kalėdų šiais metais. Senis susinervinęs su visais savo briedžiais išskris į kokią Angliją ir ten sau džinglbels džinglbels braškių lysvėse galės giedot. Ne ne (pamelavau). Senis niekur neskris, nes yra patriotas. Kažin kodėl aš apie save rašau vyriška gimine?:) patriotė, ne patriotas (ir vaikų tai irgi neturiu, bet jie čia kažkur kažkodėl paminėti). gerai, einu kur į kokį kampą pasėdėt, susiadyt kojines, nes naujų nepirksiu, ar šiaip lašinių ant šakos pakabint. jau vieną zylutės suvalgė. mėsiaėdės kokios. Kiauliaėdės. Šitaip skraido, šitaip čirvirvir daro ir kiaules valgo. Kas? ne, nu kas čia per Profesoriai Kazlauskai. einu pabaigt kitą darbą, labai mėgstu dykai dirbt. kai užaugsiu, būsiu Motina Teresė. Aleliuja.

—-

Dar norėjau pasakyti, kad kaip gerai, kad yra muzika. Kad yra (nors ir nebepilna) Madrugada, kad yra Angus and Julia Stones, ir dar yra visokie The Postal Service, Radiohead, Damien Rice ir daug kitų šauniųjų. Nes Jeigu jų nebūtų, oi tada nežinau, kaip reikėtų tvertis tokias darbingas protingas naktis.

Čiursklimbumbum babaigiu tą nesąmonė ir jau tikrai tikrai einu miegot.

Labanakt.

Rodyk draugams

Yra toksai dalykas. Vadinasi - ištižimas. Apie jį mane išmokė V. Ir labai gerai, nes dabar jau žinau, kaip apibūdint tai, kas gadina visus reikalus, ir ką labai reikia šalint. Dar, be to, aš esu galūnių karalienė (lotyniškų - ir veiksmažodžių, ir įvardžių…). Smagu būt karaliene. Galiu karalieniaut (savo kambario pusėj). Visi kambariai jau pykstasi, o mūsų - dar ne. Persistumdžiau baldus, ir dabar atrodo, kad kambary auga medžiai, o lauke, medžiuose, yra mano veidas (aš fizikos nemoku, bet turbūt tai fizika - kas būna, kai pasistatai lempą ir stalą prie lango). Išsikirpau arkliuką ir pasikabinau ant sienos. Labai durnai atrodo, bet tai ką daryt - siena balta, kaip palatoj. Dabar siena vistiek kaip palatos, bet su arkliuku. Pastaruoju metu nepadariau jokių atradimų. (Gal aš vis dėlto ne Magelanas?) Nei apie gyvenimą, nei apie kitų gyvenimą. Sutikau labai daug labai keistų žmonių/jėzų/užsieniečių. Čia jau kaip visada - kai tik horizonte pasirodo koks išprotėjęs skulptorius/rašytojas/malūninikas/šiaip kažkoks barzdočius, tai būtinai aš turiu pasidaryt kažkokia mūza ir reikia ten visaip lįst prie manęs. Nu nereikia. Dar pastebėjau, kad šituose mikrorajonuose apie pusę keturių nakties Tikrai nei vienam name nedega šviesa. Tai ką jie visi veikia? Miega? Kartais visai pasiilgstu namų. Turiu gerų žmonių jau ir čia - tai, atrodytų, nėra ko bėdavot, ir šiaip visokie internetai leidžia su namais palaikyti ryšį. Bet dalykas tas, kad aš turbūt pasiilgstu savęs, kokia galėdavau būti su jais, o ne jų pačių. ego. Bet taip yra, ir nieko blogo, nes, nors ir neįvardina, panašiai mąsto ir kiti. Tai va. Sudaužė kažkas mano puoduką su arkliukais, ir V. podukas sudaužytas. Bet tai nieko, svarbu žmogus geras būtų.

Rodyk draugams